Internetinių straipsnių komentarų kalba – purvina

Politinis korektiškumas − terminas, kurį vis dažniau vartoja Lietuvos spauda ar televizija kaip privalomą principą, suformuotą Vakarų kultūros. Tačiau skaitant internete publikuojamų straipsnių komentarus, darosi šiurpu. Žargonybės, keiksmažodžiai ir kitos nenorminės kalbos atmainos − pagrindinės kalbos raiškos priemonės. Kodėl visuomenė mieliau vartoja žargoną, o ne taisyklingą kalbą? Kodėl į šią problemą žurnalistai žiūri pro pirštus?

Vienas iš svarbiausių veiksnių, kodėl komentatorius vartoja žargonybes, yra aplinkos spaudimas. Straipsnių komentaruose yra sukuriama tam tikra aplinka,  kurioje šnekama žargonu ir tokios pat kalbos tikimasi iš kitų (pvz.: pašnekovas A teigia: Kokia cielkutes figuryte pas ja…. Pašnekovas B atsako: Bet matyt jau niekam nereikia tos sliures). Būtina pabrėžti, kad šis kalbos kodas, priimtinas pašnekovui ar klausytojui, pasirenkamas nesąmoningai − tai nevalingas veiksmas. Taigi patekus į tokią erdvę, žmogaus sąmonė užprogramuota prisitaikyti prie aplinkos. Jei skaitytojas sąmoningai atsakytų taisyklinga kalba, įvyktų nesusikalbėjimas.

Antra priežastis, skatinanti vartoti socialinį žargoną, kuris įslaptina kalbą, yra priklausomybės tam tikrai socialinei grupei pabrėžimas. Bendravimas esti specifinė žmonių sąveika veiksmais, mintimis, vaizdiniais ir emocijomis, per kurią jie pažįsta vieni kitus ir pasiekia socialinę vienovę. Internetinė erdvė suteikia galimybę bendrauti, vadinasi, patenkinami tokie žmogaus poreikiai: noras būti išklausytam, bendrumo jausmas − bendruomenės pripažinimas. Tai adaptacija prie tam tikrų grupių: šis prisitaikymas leidžia išvengti vienišumo jausmo, kuris, pasak psichologų, skatina agresiją.

Trečia vartosenos priežastis − motyvuotas stilistinis efektas. Šiuo tikslu vartojama netaisyklinga kalba dažniausiai yra išskiriama kabutėmis ar pasvirusiu raidžių šriftu. Motyvuotas žargonas patraukia dėmesį, sustiprina įspūdį, daro kalbą kandesnę ar spalvingesnę. Siekiant stilistinio efekto paprasčiausiai žaidžiama su kalba, sąmoningai parodoma rezistencija, kylanti iš nepasitenkinimo griežtomis normomis. Tokios kalbos vartojimas žmogų charakterizuoja kaip išsilavinusį, gerai mokantį bendrinę lietuvių kalbą, žinantį jos normas bei sugebantį žaisti stiliumi.

Taip pat galima daryti prielaidą, kad žargonas, keiksmažodžiai tampa savotiška neverbalinių priemonių išraiška. Kai kurie psichologai teigia, kad mimika, gestai perduoda iki 55 procentų informacijos. Tad neverbalinės priemonės ne tik leidžia spręsti apie komunikatorių, bet ir padeda geriau suvokti informaciją. Internetinėje erdvėje realizuoti neverbalinę kalbą beveik neįmanoma, tad žargonybės, jų vartosena leidžia daryti tam tikras prielaidas apie kalbėtoją, jo mąstymą, būdą, charakterio savybes.

Dar viena žargono vartosenos priežastimi tampa noras lyderiauti. Priklausydamas vienai ar kitai grupei, žmogus užima joje tam tikrą vietą: svarbiausias siekis − būti grupės lyderiu. Pavyzdžiui: Gal jums malonu būti tokiam aptapšnotam ir tas kvapas jums jau maloniu tapo? Tai Kaip? …snarglį per šiurkščiai nušluoščiau. Esate ant Pikasiuko tiek ” spamų” išpylęs, kad geriau jau tylėtumėt tame savo paksoidiniame užpečkyje vieną vietą suraukęs. Kibsite vėl? – būtinai grąžą gausite. Nuskriaustas neliksite: ) Pažadu.” Kaip gražu. Šedevras. Iš šio komentaro galima daryti prielaidą, jog žargonybės, jų kiekis, įvairumas žmogų iškelia aukščiau visų kitų kalbėtojų, daro jį „kietesniu“, „šustresniu“.

Tačiau reikia nepamiršti, kad kiekvienas žmogus yra suinteresuotas įtvirtinti savąjį statusą. Statusas gali būti keliamas socialiai priimtinais arba nepriimtinais būdais. Nesugebėjimas pažvelgti į situaciją lanksčiai, be išankstinių nuostatų iššaukia konfliktą ir prasideda žodžių (žargonybių) karas: pamirštama ne tik komentuojamo straipsnio tema, bet ir visos normos: centre matomos tik konfliktuojančiųjų diskusija bei agresija. Pavyzdžiui, pašnekovas A teigia: briedas, galintis atsirasti tik ligoto paksoido galvoje (tiesa kitokių paksoidų ir nebūna, atleisk užmiršau : )), pašnekovas B atsako: Už tai pagatavas šliaužyti ir rusui subinę laižyt, ar ne taip gudruti?, pašnekovas A: Atsiprašau, bet tai labai jau primena pritrūkusių argumentų pasikėlusiais sijonais turgaus bobučių nuogais užpakaliais tiesos įrodinėjimus. Konflikto ašimi tampa ne straipsnis, o asmeniniai interesai.

Tai šešios priežastys, kodėl komentaruose gausu keiksmažodžių, žargono. Kodėl tokia kalba publikuojama, atsakyti sunku. Galbūt bijama prarasti reitingus, galbūt smagu skaityti tokius komentarus? O gal paprasčiausiai žurnalistai tenkina visuomenės poreikius? Deja, kaip bebūtų, tokių komentarų vis daugėja, o priemonių nesiimama. Tiesa, galbūt sudėtinga kontroliuoti šį procesą, kita vertus, viena iš išeičių − keisti komentarų formatą, kadangi intelektualumo, mąstymo kultūros, bendrosios erudicijos, kūrybiškumo, etikos, temperamento, kalbinės kompetencijos, profesionalumo komentaruose mažėja.