Socialinė atsakomybė — prabanga?

Klausimas, ar socialinė atsakomybė — prabanga, manau, diskusijų susilaukia ne tik ekonomikos sunkmečio laikotarpiu. Be abejo, nuolat besižvalgydami į kitų šalių didžiąsias pagarbos vertas kompanijas („Dell“ vykdomas atliekų rūšiavimo programas ir „žaliuosius“ produktus, „GE“ globalines programas, nukreiptas į Afrikos žmonių gyvenimo sąlygų gerinimą, „BP“ sprendimus, padedančius spręsti klimato atšilimo problemas, ir kt.), įžvelgiame gan žymią socialinės atsakomybės naudą. Ir ne tik pasauliui, bet ir pačiai kompanijai. 

Vis tik prieš tęsdama savo apmąstymus, pirmiausiai norėčiau pabrėžti, kad kalbėsiu ne apie geriausiai pastebimas korporatyvinės socialinės atsakomybės formas. Mano kalbos objektas — socialiniai-kultūriniai projektai. Jie nėra taip ryškiai matomi, apie  juos taip garsiai nekalbama, tačiau būtent įvairūs kultūriniai projektai, mano nuomone, ir yra kūrybiškesnio, spalvingesnio, šypsenų kupino pasaulio pagrindas. Be abejo, šis teiginys skamba gal kiek banalokai, tačiau tikiu, jei kokybiškų kultūrinių projektų būtų daug daugiau ir mes kiekvienas noriai prisidėtume prie jų įgyvendinimo, žiniasklaidoje vis mažiau išvystume žinučių, šaukiančių apie kultūros merdėjimą. O kai merdėja kultūra — merdėti ima ir visa tauta.

Yra sakoma, kad maži darbai kuria stebuklus. Tad sėkmingai įgyvendinti socialiniai-kultūriniai projektai —galimybė kurti šalies kultūrą. Įdomu tai, jog pats žodis kultūra apima tai, kas tampa vienais iš svarbiausių kriterijų, formuojančių mus kaip žmogų: žinias, tikėjimą, menus, moralę, teisę ir papročius — gebėjimus, kuriuos žmogus įgyja kaip visuomenės narys. Taigi kiekviena įmonė, prisidėdama prie kultūrinio projekto įgyvendinimo, tarsi tampa amatininke, iš molio lipdanti tikrą meno kūrinį, — dvasinio pasaulio pagrindą. Indėlis į kultūrą turėtų būti suvokiamas kaip kiekvieno iš mūsų duoklė. Reikia labai nedaug — pasukti galvas nuo kompiuterių ekranų ir skirti vos keltą valandų laiko (be abejo, jei įmonė turi galimybių — truputį piniginių lėšų).

Kokia nauda bendrovei? Vienos iš jų (neslėpsiu) siekia materialios naudos — tikisi atkreipti vartotojų dėmesį, taip padidinti pardavimus ir pan. Tai nėra blogai, tačiau jei tai tampa pagrindiniu bendrovės tikslu, atsiranda rizika prarasti visuomenės pasitikėjimą. Egzistencializmas, pasiekęs savo apogėjų, skleidė dvasino pasaulio apsivalymo idėją. Štai kokią naudą gauna įmonių, remiančių kultūrinius projektus, darbuotojai. Išlaisvinama jų dvasia, realizuojamos kūrybinės idėjos, talentai, tobulinami ar atrandami nauji gebėjimai, atitrūkstama nuo kasdienybės ir kt. Tai lyg mokyklinis būrelis… 🙂  Be abejo, jei remtumėmės A. Maslow hierarchine piramide ir apžvelgtume šių dienų realijas, niekam ta kultūra, savirealizacija šiuo metu net neturėtų nerūpėti, kai yra nepatenkinti žemesni žmogaus poreikiai. Kai darbuotojas skaičiuoja centus, o darbdavys yra priverstas pasirašyti atleidimo lapelius, mažiausiai domina kultūrinės problemos ir jos budinimas. Bet taip neturėtų būti… Kad ir kokia situacija  įsivyrautų, turime save motyvuoti ir neleisti sustabarėti. Kitu atveju pavirsime į pilkus, niūrius, piktus, bejausmius žmones… į tamsoje lindinčius zombius… Baisu? Juokinga? Liūdna…

Tikiu, kad kiekvienas iš mūsų (darbuotojas, darbdavys, organizatorius, savanoris ar kt.) galime tapti kultūros dalimi, tiesiog išklausykime, nepatingėkime ir įneškime savo indėlį į kultūros vystymąsi.