Lomografija: iššūkis klasikinei fotografijai

Fotografijos istorijos pradžia siejama su XIX a.  Jos atradėjais laikomi N. Niepsas, L. Dageras, H. F. Tolbotas. Kartais atrodo, kad šiais laikais be fotografijų jau net neįsivaizduojame savo kasdienybės. Nuotrauka tampa gyvenimo įamžinta akimirka, menu, reklama, iliustracija, istorija, tekstu ir t.t. Fotografai lyg pašėlę mokslininkai vis ieško naujų fotografavimo būdų ir pastaruoju metu jaučiamas itin didelis susidomėjimas lomografija…

Lomografiją galima pavadinti alternatyva klasikinei fotografijai, kai vietoj vis labiau populiarėjančių ir masine preke tampančių skaitmeninių fotoaparatų naudojami juostiniai. 1991 metais Austrijoje atsiradęs ir visame pasaulyje išplitęs judėjimas panašus į jokiai sistemai nepaklūstantį vizualinį šėlsmą, kai fiksuojami atsitiktiniai, nenuglaistyti kadrai.

Lomografija, galima sakyti, yra gyvenimo būdas, kai fotografuoji viską, kas traukia akį, o lomofotoaparatas tampa įprasta kasdienybės dalimi. Ir nors lomografai turi dešimt auksinių taisyklių, paskutinė iš jų skelbia: „Nesilaikyk jokių taisyklių“. Fotografavimas kada nori, kaip nori ir kur nori leidžia tiesiog mėgautis ir fiksuoti akimirkas, negalvojant apie jokias fotografijos taisykles. Lomografai nesistengia primesti aplinkai savo matymo — kasdienybės fragmentų estetika pati savaime yra patraukli. Smagiausia tai, kad nereikia jokio išankstinio pasiruošimo — tik fotoaparatas ir tavo pasaulis prieš akis.

Neretai lomografija yra vadinama savotišku protestu tikrovės fiksavimui skaitmeniniu fotoaparatu, kai pliauškini bet kokius kadrus, tačiau rezultatas vis tiek būna toks, kokio ir tikėjaisi. Klasikinėje fotografijoje, kai tikrovė yra kuriama, aplinka praranda savo žaismingumą, tuo tarpu fotografuojant „lomo“, kiekvienas kadras — neįprastas ir nesurežisuotas. Žavi dar ir tai, jog lomografijoje blogų kadrų nebūna: kiekvienas kadras, kaip ir kiekviena gyvenimo akimirka, yra vertingas ir nepakartojamas.

Juostelėse slepiama kadro nežinomybė, nenuspėjami fokusavimo efektai ir visiškai netikėtai atsirandantis meniškumas – tai pagrindiniai „lomo“ stebuklai, priverčiantis pasinerti į žaismingą kasdienybę, vis didesnį būrį žmonių. Atstumai, šviesos kiekio matavimas ir vaizdo komponavimas – viskas iš akies. Belieka tik imti fotoaparatą į rankas ir pasiduoti spalvotam kasdienybės šurmuliui.