Tarp Indijos ir Lietuvos elektros rinkų

Kaimyninių šalių elektros rinkas išmanome neblogai, tačiau ko galime pasimokyti iš vienos didžiausių pasaulio valstybių, esančios už tūkstančių kilometrų? Minint kasmetinę Lietuvos energetikų dieną, siūlome palyginti Lietuvos ir Indijos elektros energijos pasaulius.

 Prioritetas – atsinaujinantys ištekliai

Nors daugelis europiečių skeptiškai vertina Indiją ir dažnai laiko ją trečiojo pasaulio šalimi, visgi kai kuriais energetikos aspektais situacija gali atrodyti visiškai kitaip. Pavyzdžiui, pirmoji elektros lemputė Indijoje, Kolkatoje buvo įžiebta 1879 liepos 24 dieną, o Lietuva šio įvykio laukė dar 13 metų iki 1892 balandžio 17 dienos.

Indijoje, „ITEC“ rengtuose kursuose „Atsinaujinantys energijos ištekliai ir energijos efektyvumas“ žinias gilinusi UAB „Energijos kodas“ pardavimų vadovė Justė Žegužauskaitė pastebi, kad nors Lietuva ir Indija turi ir nemažai panašumų, tačiau šios dvi šalys yra labai skirtingos elektros infrastruktūros atžvilgiu.

„Indija yra 4 pasaulyje po JAV, Kinijos ir Rusijos pagal elektros energijos suvartojimą. Jos elektros pajėgumai šių metų vasarį viršijo 214 GW. Šalyje yra net 6 atominės elektrinės su 20 reaktorių, tačiau ne visos elektrinės veikia, todėl atominė energija sudaro tik apie 3% elektros rinkos, o apie 55% elektros energijos Indijoje gaunama iš anglies šiluminių elektrinių. Tarptautinės energetikos agentūra paskaičiavimo, kad, Indijai vis dar reikia reikia 135 milijardų dolerių investicijų, kad visoje šalyje būtų elektros energija,“ – pasakoja J. Žegužauskaitė.

Trečiasis energijos šaltinis pagal pagaminamą elektros kiekį yra atsinaujinantys resursai, kurie sudaro šiek tiek daugiau nei 12% elektros rinkos, o vienas iš Indijoje esančių vėjo jėgainių parkų yra antras pagal dydį pasaulyje. Lietuvoje atsinaujinantys resursai sudaro 20% elektros rinkos. Tačiau lyginant procentus reikėtų atsižvelgti ir į visiškai skirtingus šalių dydžius. Taip pat, pasak J. Žegužauskaitės, atsinaujinantys ištekliai Indijoje yra klasifikuojami kitaip, nei mums įprasta.

„Indijoje tik saulės, vėjo ir termoenergija yra priskiriama prie atsinaujinančių energijos šaltinių. Tuo tarpu hidroenergija, kuri sudaro 25% pagaminamos elektros energijos ir biomasės deginimo dėka išgaunama energija Indijoje nėra įskaičiuojamos kartu su kitais atsinaujinančiais energijos resursais. Taigi, norint palyginti adekvačiai, Indijoje atsinaujinantys energijos ištekliai sudaro apie 40% visos pagaminamos energijos lyginant su mūsų 20%. Indija yra šešta šalis pasaulyje pagal išgaunamą elektros energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Lietuvoje biomasės energija (86,5%) sudaro didžiausią procentą atsinaujinančių šaltinių,“ – skirtumus pasakoja pašnekovė.

 Jaučiamas didelis elektros energijos trūkumas

 Indijos ekonomikos augimo greičiai yra milžiniški, o elektros infrastruktūra nėra išvystyta, todėl joje yra stipriai juntamas elektros energijos trūkumas. Daugiau nei 300 mln. Indijos gyventojų iki dabar neturi jokio elektros energijos šaltinio. Šalyje nuolat dingsta elektra arba, kitaip sakant, įvyksta elektros „blackout“, kurio metu elektra dingsta visame mieste arba tam tikroje teritorijoje. Tai ypač stipriai atsiliepia gamykloms ir visai šalies industrijai.

Pasak rytuose žinias gilinusios J. Žegužauskaitės, Indijoje yra ir  vienas dažnai vartojamas terminas – „brownout“.

„Dėl didelio elektros energijos poreikio netgi Indijos miestuose yra juntamas energijos trūkumas. Net apie 6% miestiečių neturi elektros, su šia problema kovoja ir trečdalis kaimo gyvenviečių. 80% šių gyvenviečių turi bent vieną elektros liniją, tačiau tik apie 53% namų ūkių turi galimybę naudotis elektra. Šalyje nuolatos galima justi stiprius elektros įtampos svyramus. Daugelyje vietų elektros srovė tampa tokia silpna, kad elektros lemputė vos šviečia viename name iš keleto, jeigu niekas daugiau papildomai nenaudoja elektros energijos,“- pamatytus vaizdus pasakoja UAB „Energijos kodas“ pardavimų vadovė.

Šalyje vykdoma nemažai programų, kurių metu siekiama praplėsti elektros tinklą. Vienoje iš pirmųjų programų dalyvauja ir universitetas, kuriame stažavosi J. Žegužauskaitė. Programos tikslas – prie elektros tinklo prijungti daugiau nei 100 tūkst. kaimų ir apie 23,4 mln. namų ūkių.

Dėl neišvystyto elektros tinklo šalyje ypač populiarūs prietaisai, padedantys generuoti elektrą pavieniams namams. Ypač populiarūs biokuro gazifikatoriai, kurie degina biomasę ir gamina elektros energija gyventojams. Taip pat populiaru naudoti saulės energiją kaupiančius elektros kolektorius, kurie įrengti ant vieno namo stogo tam, kad šia energija galėtų naudotis visas kaimelis.

„Pasaulyje nėra nei vienos šalies, iš kurios kažko nebūtų galima išmokti. Indijos atveju, lietuviai galėtų pasimokyti elektros energiją naudoti efektyviau. Rodos, kiekviena kilovatvalandė ten išnaudojama tikslingai. Visada skatiname savo vartotojus elektros energiją vartoti bei planuoti atsakingai. Dažnu atveju lojalumas bei atsakingas požiūris gali sutaupyti marias laiko iššvaistomo naujo tiekėjo paieškai ir naujų sutarčių analizavimui,” – mano UAB elektros energijos specialistė Justė Žegužauskaitė.