Manipuliacija straipsnių antraštėmis

Šioje žinutėje bus pateikta informacija apie antraštę, tiksliau, apie vieną iš manipuliacijos priemonių. Kodėl manipuliacijos? Skaitykite ir suprasite!

Kaip jau įprasta, pradėkime nuo pagrindinės temos objekto apibrėžimo: „Antraštė – tai apibendrinta mintis, dažniausiai vienu sakiniu nusakanti teksto turinį“. Būtent taip ją apibūdina mokslininkai. Tačiau šiuo metu šis apibrėžimas, mūsų manymu, kiek pakitęs. Bet apie tai irgi vėliau. Pirma, reikia išsiaiškinti, koks antraštės tikslas (patikslinsime, kad žinutėje kalbame apie straipsnių, pranešimų spaudai ir kitų rašto darbų, publikuojamų spaudoje, internetiniuose portaluose antraštes).

Pagrindinis straipsnio pavadinimo tikslas išskiriamas klasikiniame antraštės apibrėžime, t.y. nusakyti publikacijos turinį, supažindinti su informacija, apie kurią rašoma:

„Kauno švara“ negavo pinigų gatvių priežiūrai žiemą

Pritarta Vilijampolės tilto pervadinimui

Iš šių pavadinimų aišku, kas konstatuojama, kokia pagrindinė žinutė. Tai ypač aktualu tiems, kurių gyvenimo tempas itin greitas, o nuo realybės, dienos naujienų atsilikti nesinori. Taip vos per kelias sekundes įsisukama į naujienų verpetą ir žmogus išlieka aktyviu dalyviu.

Taip pat antraštė yra viena iš priemonių, kuriančių emociją, kuri toliau plėtojama tekste:

Mažoji Luisa išplėšta iš savo motinos glėbio

Žaidžiant stilistiškais žodžiais kuriama dramatiška nuotaika, apeliuojama į žmonių jausmus. Deja, tragedijoms ir banaliems meilės romanams būdingomis frazėmis kartais persistengiama ir gaunamas atvirkščias efektas: skaitytojas ne tik kad nesusidomi antrašte, bet jį tai ir suerzina. Neaišku, apie ką kalbama, negaunama tiksli informacija ir sugaištama laiko.

Dar blogiau, jei antraštėje pateikta informacija klaidina skaitytoją:

Seksualiai priekabiauti prie jauniausios Seimo narės A.Bilotaitės – pavojinga

Apie seksualinį priekabiavimą straipsnyje nekalbama, interviu metu toks klausimas net neužduodamas. Taip, kalbama apie tai, kokius drabužius mėgsta Seimo narė, kokios jos politinės pažiūros, kokiu tikslu ji ėjo į Seimą ir pan. Ir niekur, na, niekur neįskaitėme straipsnyje frazės ar minties apie seksualinį priekabiavimą.

Dar keisčiau, kodėl priekabiauti pavojinga? Dėl to, kad ši mergina konservatorė, kad turi širdies draugą, kad nedėvi seksualių suknelių giliomis iškirptėmis? Žurnalistė antrašte suintrigavo, tačiau baigę skaityti straipsnį likome pasipiktinę. Kita vertus, teksto autorė vieną iš tikslų pasiekė – mes straipsnį perskaitėme!

Gavome pamoką ir tokiomis antraštėmis pavadintų straipsnių net neatsiverčiame.

Dar viena problema yra ta, kad žurnalistai persistengia ir pasirenka žodžius, kurie gali įžeisti straipsnio herojų:

Futbolo cirkas gastroles Šilutėje atšaukė – klouno ryžtą palaužė aplinka

Šioje antraštėje ironija sumišusi su sarkazmu. „Cirkas“, „klounas“ pavartoti netiesiogine reikšme kelia neigiamas konotacijas. Žurnalistas ne tik šaiposi, bet sarkastišku juoku ir žeidžia. Kyla klausimas, kur riba tarp kūrybos ir korektiškumo, etikos? Galbūt kartais vertėtų susimąstyti, ar verta dėl „originalios“ antraštės aukoti savo principus.

Apie antraštes, jų stilistiką, funkcijas galima kalbėti ir kalbėti. Tačiau pagrindinė šios žinutės išvada būtų tokia: stilistiškai vartojami žodžiai, knyginės frazės, kuriama antraštės potekstė – visa tai manipuliacija skaitytojo sąmone. Taip kuriamos antraštės tam, kad būtų atkreiptas dėmesys. O juk geriausia antraštė, mūsų nuomone, yra ta, kuri konstatuoja faktą, juk tokia jos prigimtinė funkcija, tai kam ją iškraipyti? Taigi, kaip jau buvo žadėta, naujas antraštės (šių dienų) apibrėžimas: „Antraštė – tai viena iš manipuliacijos priemonių, padedančių pritraukti kuo daugiau vartotojų, tai frazė, parduodanti prekę“.