Lietuva – virš bedugnės stovinti bejėgė mergelė?

Nauja valdžia savo darbus pradėjo gan sunkiu  metu, kai per pasaulį nuvilnijo ekonominė krizė. Rodos, nauji Seimo nariai nespėjo nei kojų apšilti, o visuomenė jau trokšte trokšta skinti prinokusius sultingus vaisius.

Be abejo, nepasitenkinimas kyla nebe pagrindo: tauta nesupranta, kodėl valdžia kelia sau algas, didina mokesčius ir traukti arklą lyg vergus verčia smulkiuosius verslininkus ir darbininkus, o valdžia piktinasi visuomenės netolerancija jų veiksmams (lyg ir panašias šių dienų gaires nubrėžėme, na, bent jau iš pirmo žvilgsnio).

Dabar viena aktualiausių temų (po aktualijų apie krizę) – visuomenės ir valdžios dialogas. Pasikalbėjimas sulaukia efektyvių rezultatų tik tada, kai perduodamas signalas yra suprantamas abiem pusėms, t.y. kai visuomenė ir valdžia kalba ta pačia abiem šalims suprantama kalba. Iki šiol vyko lyg ir tarpkultūrinis bendravimas, turėjęs daugybę barjerų. Viena iš tokių kliūčių – žiniasklaida (prieš žurnalistus, spaudą ir visus rašančius ar TV pranešėjus ir kt. tikrai nesame priešiškai nusiteikę).

A.Valinskas iš universiteto buvo išmestas už padirbtą pažymą

Kas sumokės už A.Valinsko ir Norvegijos Stortingo pirmininko pietus „Stikliuose“?

Ar dainuojantys Seimo nariai – sutramdyti?

Kodėl dabartinė krizės valdžia lietuviams kainuoja brangiau nei buvusios valdžios? (video)

A.Kubiliaus pasipūtimas papjovė valdžią

Filosofas V.Radžvilas: „Jei A.Kubiliaus Vyriausybė grius, Lietuvoje prasidės ilga politinė sumaištis“

Ir begalė kitų, valdžios narius kritikuojančių straipsnių. Net nespėję adaptuotis Seimo nariai privalo gintis. Argumentuoti ne savo vieną ar kitą sprendimą, bet… net sunku rasti tam, apie ką rašoma, pavadinimą (na, tai straipsnių tipai, kurie būna gandų žurnaluose).

Niekaip iš galvos neišeina mintis, jog žmogaus dėmesys nukreipiamas nuo problemų link „įdomesnių temų“ – juk paskalos intriguoja didžiąją dalį visuomenės. Taigi tai daroma sąmoningai? Duodame visuomenei „duonos ir žaidimų“, ir jie tampa paklusniais avinėliais?

Galima ir dar viena prielaida – žiniasklaida paprasčiausiai atiduoda duoklę savo skaitytojui, t.y. rašo apie tai, kas visuomenei įdomu, adaptuojasi prie masės. Ir žmonės turi apie ką kalbėti, apkalbėti, interpretuoti, ir spaudos reitingai aukšti.

Verta pamąstyti ir apie tai, kad tokia žiniasklaidos forma – politiniai žaidimai. Šio teiginio mes neanalizuosime, kadangi neturime tam pakankamai kompetencijos, tačiau siūlome į tai pažvelgti kritiškai, juk komunikacija – viena iš priemonių kuriančių lyderio ar partijos įvaizdį. Tad interesą kelti savo reputaciją, žlugdant kitų, manome, turi ne vienas.

Tad, ar leis žiniasklaida ir visuomenė nugrimzdi į bedugnę bejėgei mergelei?